Lietuvoje atsiveria naujas darbo jėgos horizontas, kadangi šalis susiduria su unikaliu iššūkiu ir galimybe, susijusia su vidurinės Azijos darbuotojų antplūdžiu. Vežėjų trūkumas tampa katalizatoriumi permainoms darbo rinkoje, tačiau kokią įtaką tai daro šalies ekonomikai ir darbo kultūrai?

Per pastaruosius šešis mėnesius, Užimtumo tarnybos duomenimis, Lietuvoje dirbančių Europos Sąjungos piliečių skaičius sumažėjo 11,3%, o iš trečiųjų šalių – 2,4%. Šiuo metu Lietuvoje fiksuojama 127,3 tūkst. užsieniečių darbuotojų, iš kurių didžiąją dalį sudaro trečiųjų šalių piliečiai.

Būdinga darbuotojų geografijos kaita rodo, kad šalyje pastebimai didėja Vidurinės Azijos, ypač uzbekų ir tadžikų, darbuotojų skaičius, kuris per paskutinį pusmetį padidėjo trečdaliu. Baltarusiai ir ukrainiečiai išlieka didžiausia darbuotojų grupe, tačiau pastebimas ukrainiečių skaičiaus sumažėjimas rodo pokyčius migracijos tendencijose.

Didžioji dalis trečiųjų šalių piliečių dirba transporto ir saugojimo sektoriuje, atspindėdami dominuojantį vairuotojų paklausos augimą, taip pat statybos ir gamybos sektoriuose. Tai suformuoja nemažą iššūkį organizacijoms, įmonėms ir vyriausybei užtikrinti tvarų integracijos procesą.

Atsižvelgiant į šiuos pokyčius, Lietuva turi ne tik prisitaikyti prie naujos darbo jėgos, bet ir sukurti infrastruktūrą, skatinančią integraciją, mokymąsi ir kultūrų sąveiką. Kaip įmonės ir valdžia gali pasinaudoti šia proga, siekdami užtikrinti ilgalaikį ekonominį augimą ir sociokultūrinį praturtėjimą?

Tai neabejotinai yra kritiškas laikotarpis Lietuvos darbo rinkai, reikalaujantis strateginio požiūrio, įtraukiantis ir palaikančio pokyčius. Įmonių ir valdžios institucijų gebėjimas adaptuotis ir modernizuotis bus lemiamas veiksnys, siekiant užtikrinti Lietuvos ekonomikos stabilumą ir augimą ateityje.